Antradienis
Tiesiog neįtikėtini vedėjos sugebėjimai įvaryti visiems paniką. Pusę dienos sėdėjau ramiai ir tyliai (prisipažinsiu, skaičiau Pride and prejudice), kai staiga į kabinetą įsiveržė lyg viesulas kolegė: “Ateik, tau duos darbo”. Na, aš tik apsidžiaugiau ir nubėgau pas merginas žiūrėt, kas čia vyks. O ten didžioji vadė, iš susirūpinimo perkreiptu veidu, ėmė gąsdinti, jog tai bus be galo rimtas ir sunkus darbas. Varto didelį segtuvą su lentelėm, aiškina, kad čia “perskaitai funkcijas, suvoki, mintyse apibendrini..”, kad visi pasiskirstom dalimis, staigiai sėdam ir dirbam. Juk čia taaaaaaip skubu, PRIORITETAS. Keliskart pakartojama, kad klaidų daryt negalima, bo nebus kada taisyt. Darom, ir tik gerai! Ačiū dievui, leidžia papietauti :P Vadei išėjus, merginos atsidūsta, ir dabar jau atvirai pasakoma, kad niekas iš mūsų taip ir nesupratom, kokia ta visgi užduotis. Į mano nuostabą, kodėl nebuvo konkrečiai įvardyti veiksmai, kurių nori iš mūsų, atsakoma, kad taip buvo visada. Pasirodo, tai vienas iš genialių vadės savybių - paaiškinimą pasilikti sau pačiai. O padaryti reikia. Skubiai. :D Man ir kolegei Rasai kažkodėl truputį juokinga, kitoms merginoms - nelabai. Viena sutrikusi, kita šypsosi ir siūlo įkalt brendžio, trečia visa išraudusi..Mes su Rasa nutariam nesiparinti, ramiai pavalgyti ir laukti grįžtančio Rimanto, tegu jis viską ir aiškina. Whatever. Kažkodėl įtariu, kad šis “tooooks baisus ir rimtas, ir sunkus ir t.t.” darbas pasirodys besantis eilinis techninis/kūrybinis laiko prastūmimas, reikalingas įforminti vadovybės netikėtas mintis. Skirtumas tik, kad šįkart bus konkretus terminas tam atlikti. Baisu.